Postavų g. 1,
Adutiškis, LT-18290 Švenčionių r.,
Tel. (8 387) 59 257
Tel./faks. (8 387) 59 257
El. paštas adutiskis@svencionys.lt
Plotas 12531,14 ha, iš jų 80,2 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 7,4 proc. – miškai, 0,4 proc. – vandenys, 12 proc. – kitos paskirties plotai. Gyventojų skaičius – 937, iš jų 453 vyrai, 484 moterys.
Seniūnijos centras – Adutiškio miestelis, esantis 29 km. nuo Švenčionių m. Adutiškyje gyvena 608 gyventoju. Seniūnijoje yra 26 gyvenvietės. Didesnės – Jakelių k. (102 gyvent.), Lazdinių k. (35 gyvent.), Svylionių k. (53 gyvent.).
Adutiškis išsidėstęs puikioje vietoje prie Kamajos upės, ten, kur ši vingiuota, šlaitai raguvoti. Miestelis išsidėstęs ant kalvų. Didesni miškų masyvai yra apie Antanų, Medinų, Mociškės kaimus. Čia auga drebulynai, eglynai, beržynai. Antanų giria nuo seno buvo užmirkusi, su raistais, spanguolynais (dabar botaniniai draustiniai). Verta sustoti prie legendinės Raimos pušies (sena, kryžiais išraižyta pušis, prie kurios prancūzmečiu žuvo nuo žmonių keršto bėgęs Adutiškio dvaro užvaizdas).
Adutiškis pirmą kartą paminėtas 1501 m. Lietuvos metrikoje. 1608 m. Adutiškyje pastatyta bažnyčia. 1790 m. įkurta parapinė mokykla ir prieglauda. 1795 m Adutiškio apylinkę nusiaubė rusų, 1811-1812 – prancūzų kariuomenė. Per 1863 m. sukilimą iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos sukilėlius rėmusios šeimos. XIX a. pabaigoje miestelis tapo valsčiaus centru. Nuo XIX amžiaus ima sparčiai didėti žydų skaičius. 1847 m. Adutiškyje priskaičiuojama 570 žydų, o 1897 m. surašymo duomenimis, žydų skaičius Adutiškyje išaugo iki 1373. Žydų bendruomenė didelį vaidmenį turėjo miestelio ekonomikai, gyventojų buičiai. Čia veikė 15 krautuvėlių, buvo pirtis, skerdykla, bankas, ligoninė-prieglauda.. Adutiškis tapo prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų miesteliu. Žydai buvo siuvėjai, batsiuviai, stikliai, skardininkai, kalviai, kepurininkai, kepėjai, kirpėjai, dažytojai, staliai, veltinių vėlėjai, plytininkai, linų supirkėjai… Miestelio pasididžiavimas – du malūnai, garinis ir vandens. Malūnai teikė elektrą miesteliui ir jo apylinkėms. Pagrindinis verslas buvo linų perdirbimas ir prekyba, kurį vystė Adutiškio miestelio žydai. (Daugiau apie žydų gyvenimą ir apie Adutiškį galima pasiskaityti knygoje „Adutiškio kraštas”. Leidėjas „Diemedžio” leidykla (2003 m.)
Čia vykdavo garsūs turgūs, veikė mokykla. Per Adutiškį nutiesus geležinkelį, miestelis išaugo. 1913 m. čia kunigo B. Krištaponio rūpesčiu pastatyta Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (mūrinė). Pirmojo pasaulinio karo metai Adutiškio apylinkių gyventojams buvo ypač sunkūs: čia 3 metus buvo vokiečių ir rusų fronto linija. Gyventojai buvo išvaryti, kaimai sudeginti. 1918 m. pasitraukus vokiečiams, užėjo bolševikai. 1920 m. apie 3 mėnesius išsilaikė Lietuvos valdžia. Vargoninkas L. Bielinis organizavo savanorius į Lietuvos kariuomenę, steigė lietuviškas mokyklas. Tačiau greitai Vilniaus kraštą užėmė (iki 1939 m) lenkai, kurie stengėsi primesti savo kalbą. Lietuviai tam priešinosi. Aktyviai veikė „Ryto” švietimo draugija, beveik visuose kaimuose buvo Šv. Kazimiero draugijos narių, savo darbą atliko knygnešiai. Tačiau 1938 m. jau buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos. 1939 m. apylinkes užėmė sovietinė kariuomenė, ir jos buvo prijungtos prie Baltarusijos. Adutiškis tapo rajono centru. Valdžia ėmėsi rusinimo politikos, įsteigė rusų ir baltarusių dešimtmetę mokyklą. 1940 m. iš Adutiškio geležinkelio stoties sovietai trėmė gyventojus į Sibirą, buvo suimti visi Šv. Kazimiero draugijos pirmininkai. Adutiškis labai nukentėjo per antrąjį pasaulinį karą. Buvo sudegintas, sugriautas miestelio centras. 1942-1944 m. pamiškių kaimų žmonės kentėjo nuo sovietinių partizanų plėšikavimo. 1944 m. vokiečiai traukdamiesi susprogdino malūną, tiltą, linų fabriką. Tais pačiais metais buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę kariuomenę, kurios vyrai vengė. Rudenį Antanų miške susibūrė Lietuvos partizanų būrys, vadovaujamas A. Griškėno-Karužio . Jį suėmus, „Tigro” būriui ėmė vadovauti karininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Pokariu Sibiro lageriuose kalėjo 23 vyrai iš miestelio, o apylinkėje nuo sovietinių okupantų nukentėjo 172 žmonės. 1949 m. gyventojai buvo priversti jungtis į kolūkius. Melioracija sunaikino vienkiemius.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo kilęs konfliktas su Baltarusija dėl Adutiškio geležinkelio stoties. Dabar siena su Baltarusija eina pietiniu miestelio pakraščiu, geležinkelio linija skiria dvi valstybes.
Adutiškio seniūniją garsina Lazdinių-Adutiškio etnografinis ansamblis, suburtas mokytojos P. Krivickienės. Tai nuolatinis respublikinių konkursų, festivalių dalyvis, ne kartą laimėjęs prizines vietas. Lazdinių-Adutiškio etnografinis ansamblis pripažintas geriausiu Lietuvos kaimo ansambliu ir apdovanotas „Aukso Paukšte”. 2010 m. Lazdinių-Adutiškio folklorinio ansamblio polifoninės dainos-sutartinės įtrauktos į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Taip pat Adutiškio seniūniją garsina Adutiškio kaimo kapela, vadovaujama S. Rumbučio. Kraštotyrininkė mokytoja T. Pivoriūnaitė sukaupė daug žinių apie Adutiškio seniūnijos gyvenvietes ir ūkio istoriją.
Verslas: žemės ir miškų ūkis, medienos gaminių gamyba, gyventojų aptarnavimas.
Seniūnijoje yra: pašto įstaiga (Centrinės aikštės g. 8, Adutiškis, tel. (8 387) 59141), autobusų stotelė, pagrindinė mokykla (Postavų g. 36, Adutiškis tel. (8 387) 59 244), reabilitacijos ir slaugos centras, (Centrinės aikštės g. 12, Adutiškis, tel. (8-601) 00060), biblioteka, bažnyčia, kaimo klubas, ambulatorija (Ąžuolo g. 2, Adutiškis, tel. (8 387) 59 175), pasienio postai, pasienio užkarda, 3 parduotuvės, 2 girininkijos. Vietiniai verslininkai vykdo veiklą: „Vytauto Sološenkos individuali įmonė” – statyba, pastatų ir statinių įrengimas, ir UAB „VUDSTATA” – medienos gaminių gamyba, Č. Lukšos individuali įmonė, veikla – miško priežiūra, 10 didesnių ūkininkų (augalininkystė, gyvulininkystė, bitininkystė), Adutiškio kooperatinė bendrovė, veikla- augalininkystė, UAB „Adatėlė”, veikla – drabužų, siuvimas.
