Labanoro seniūnija

Labanoro miestelis – Švenčionių rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs Labanoro girioje regioniniame parke. Labanoras – sena gyvenvietė, minima nuo XIV a. antrosios pusės. 1387 m., kai buvo krikštijama Lietuva ir kuriama Vilniaus vyskupystė, Lietuvos vyriausias kunigaikštis Jogaila Labanorą padovanojo Vilniaus vyskupams, kurie valdžioje išbuvo iki XIX a. pradžios. XVI a. pradžioje pradedama minėti bažnyčia (parapijos centru tapo apie 1767 m.), 1539 m. – Labanoro palivarkas, 1568 m. – dvaras, tarp 1595-1597 m. atsiranda miestelis. Teisinė priklausomybė, o taip pat geografinė padėtis (miške, atokiau nuo svarbių prekybos kelių) neleido gyvenvietei išaugti į didesnį miestą. Labanoro miestelis administraciniu centru tapo 2001 m., kai buvo įsteigta Labanoro seniūnija. 2011 m. sausio 12 d. LR Prezidentės dekretu buvo patvirtintas Labanoro herbas.

2009 m. prieš Kalėdas sudegė bene svarbiausias miestelio architektūrinis akcentas – Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, parapijiečių lėšomis pastatyta dar 1820 m.. Bažnyčios atstatymo darbai jau yra baigti. Be valstybės ir Švenčionių savivaldybės skirtų lėšų, jos atstatymui paaukojo ir vis dar aukoja Lietuvos gyventojai. Išliko Labanoro varpinė – Liaudies architektūros paminklas statyta dar XVIII–XIX a. Miestelis garsus Labanoro dūda, arba dūdmaišiu, Lietuvoje dar vadinamas kūline su ūku ir kitais pavadinimais. Kiekvienais metais rugsėjo pradžioje yra švenčiami Švč. M. Marijos Gimimo (titulo) atlaidai. Ta proga seniūnija organizuoja garsiąją Labanorinę, kurios metu vyksta mugė, koncertuoja įžymūs estrados atlikėjai.

Šalia seniūnijos administracinio pastato yra įsikūręs Labanoro regioninio parko lankytojų informacijos centras (tel. 0 387 47142), kuriame galima aplankyti čia veikiančias parodas bei pamatyti gamtinę ekspoziciją. Lankytojų centre galima sužinoti apie parko lankytinas vietas, stovyklavietes, gauti kitą maloniam poilsiui svarbią informaciją. Norintiems pakeliauti gali pasiūlyti pėsčiųjų, dviratininkų ir vandens turizmo maršrutus.

Didžiają seniūnijos dalį užima miškai. Čia auga pušynai, eglynai, beržynai. Miškuose auga virš 1020 augalijos rūšių, veisiasi ir gyvena 54 rūšys žinduolių (vilkai, briedžiai, elniai), 172 rūšys paukščių (erelis žuvininkas, kurtinys, gervė, rudasis peslys), 40 rūšių žuvų, 5 rūšys roplių, 11 varliagyvių rūšių. Taip pat gausu įvairiausių grybų ir uogų. Seniūnijos teritorijoje yra 88 ežerai ir nemažai upių. Didesnės iš jų yra Lakaja, Peršokšna, Dumblė, Luknelė, o ežerai – Peršokšnų, Aisetų, Labanoro, Rašio, Juodųjų Lakajų, Didžiųjų Siaurių. Labanoras – tai vienas švariausių Lietuvos regionų – nutolęs nuo visų didžiųjų pramonės gigantų, bet gana lengvai pasiekiamas vykstant iš Lietuvos didžiųjų miestų. Ūžte ūžia Molėtų–Kaltanėnų plentas nuo savaitgaliais atvažiuojančių pailsėti miestiečių automobilių. Knibžda žmonių prie ežerų – didesnių ir mažesnių. Šalia seniūnijos administracinio pastato yra įsikūres viešbutis–restoranas „Labanoro dūda“ (tel. +370 655 70918), kuriame galima paskanauti Aukštaitijos krašto kulinarinio paveldo patiekalų. Veikia šalia restauruotas klojimas, kuriame gausi sendaikčių kolekcija. Erdvioje klojimo salėje galima švęsti vestuves ir gimtadienius. Taip pat Seniūnijos gatvės pradžioje stūkso amatų centras, vykdantis edukacines programas, parodas. Vasaros metu dirba sendaikčių parduotuvė. Labanore augo kompozitorius M. Petrauskas ir dainininkas K. Petrauskas.

Atvykus ilgesniam laikui, galima apsistoti Audronės Valiukienės kaimo turizmo sodyboje (tel. +370 615 66517), kuri yra Pašekščio kaime prie Šekščio ežero, nuostabiai gražioje vietoje, kurioje poilsiautojai ir turistai gali pasigrožėti besiganančiais tauriaisiais elniais ir danieliais. Netrukus įsikurs kaimo turizmo sodyba Prūdiškėlės kaime. Mėgstantiems poilsį ir mylintiems gamtą šalia Labanoro miestelio prie Labanoro ežero yra įrengta nemokama graži poilsiavietė.

Seniūnijos teritorijoje yra restauruota Januliškio bažnyčia, partizanų kautynių ir žūties vieta, Labanoro (Kunigiškių ir Dvariškių) kapinės, Baranavo ir Januliškio kapinės, Budrių piliakalnis, Lakajos, Pašekščio, Padumblės, Gudelių ir Labanoro pilkapynai. Gamtos paminklai 2 Šventakmenis, Lakajos akmuo, „Ožkos“ akmuo. Seniūnijos teritorijoje yra penkios girininkijos tai: Labanoro (tel. 0 387 47138), Pasiaurės (tel. 0 387 49320), Prūdiškės (tel. 0 387 49321), Lakajos (tel. 0 387 49329) ir Januliškio (tel. 0 387 49322). Taip pat Labanoro seniūnijos administraciniame pastate yra UAB „Apsaugos komanda”, kurios paslaugomis gali pasinaudoti fiziniai ir juridiniai asmenys savo turto apsaugai. Miestelyje veikia maisto prekių parduotuvė.

Seniūnijoje yra paštas (tel. 0 387 47141), biblioteka (tel. 0 387 47119), sveikatos punktas (tel. 0 387 47126), klebonija (kun. Jurgis Kazlauskas tel. +370 698 44577).

Labanoras savo neįžengiamais miškais ilgą laiką buvo atkirstas nuo kitų vietovių, dėl to čia išliko savitas gyvenimo būdas ir savi papročiai. Pirmieji jo gyventojai vertėsi medžiokle, drevine bitininkyste ir žvejyba. Todėl ir dabar kaimeliuose – nedidelės rąstų trobelės, pirtelės – švarių ežerų ir upelių pakrantėse, milžiniški kluonai su iki žemės nutįstančiais stogais, grakštūs žaginiai šienui džiovinti ir išmintingi, kaip seni girios medžiai, žmonės.

Labanoro giria – tai miško tankmė ir žydros ežerų akys, tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos, tai laukinė gamta ir gilios kultūrinės tradicijos. Tai vieta, kur atsigauna kūnas ir dvasia.