Istorija
Švenčionių kraštas nuo seno buvo Nalšios žemės širdis. XIII a. metraščiuose minima istorinė rytinių lietuvių žemė Nalšia kartu su Deltuvos, Lietuvos ir Upytės žemėmis sudariusi Aukštaitiją.
Mįslingas ir Švenčionių krašto vardas: gal šalia šventa giria žaliavusi, gal vandenys šventi sruvenę. O padavimai apie šį kraštą pasakojami ir dabar. Padavimas sieja Švenčionių vardą su čia buvusia šventąja lietuvių giria. Šios vietovės senasis vardas buvo Šventėnai. Čia gyvenę pagonių kriviai, stovėjęs aukuras, buvo atliekamos religinės apeigos.
Rajono centras Švenčionys yra sena gyvenvietė, įsikūrusi kelių iš Prūsijos į Rusiją kryžkelėje. Visi padavimai byloja, kad Švenčionys kadaise didelis miestas buvęs. Į miestą vedė trys svarbūs prekybos keliai, kuriais vilkstinės prekeivių iš Polocko, Vitebsko ir dar tolimesnių žemių jūros link traukdavusios.
Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo jo dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. Iš 1514 m. bažnyčios turtą patvirtinančio dokumento aiškėja, kad Švenčionyse pirmąją bažnyčią pastatė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas tarp 1392–1414 m. 1636 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri kelis kartus buvo perstatyta. 1898 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kurioje didysis – centrinis altorius įrengtas iš Švenčionių kilusio Rusijos generolo K. Čechovičiaus lėšomis
1486 m. istoriniuose šaltiniuose Švenčionys vadinami miesteliu, dar po aštuonerių metų minimas Švenčionių valsčius. 1565 m. Švenčionys buvo vieno iš trijų Ašmenos apskrities žemės teismų centru. 1800 m. sausio 31 d. Senato įsakymu Švenčionims buvo suteiktos savivaldos teisės ir įkurta miesto rotušė. Iki unijinės Lietuvos gyvavimo pabaigos regionas buvo vadinamas Užnerio sritimi, kurios centras – Švenčionys. XVIII a. pabaigoje čia veikė pašto stotis, parapijos mokykla, kurioje 1828 m. buvo 28 mokiniai. Švenčionių miestelis priklausė admirolui Čičiagovui. 1837 m. Švenčionys buvo išpirkti iš admirolo Čičiagovo priklausomybės ir pradėti tvarkyti pagal miesto nuostatus. Tais metais Švenčionyse buvo 223 gyvenamieji namai, bažnyčia, cerkvė, 2 sinagogos, 30 parduotuvių, 34 smuklės. Šie duomenys rodo, jog Švenčionys etnografinėje Rytų Lietuvoje gana sparčiai augo kaip svarbus administracinis, ūkinis, kultūrinis centras.
Istoriniuose šaltiniuose Kaltanėnų miestelis bene pirmą kartą paminėtas XV a. ketvirtajame dešimtmetyje. Žygimantas Kęstutaitis atidavė juos feodalui Narbutui. Nuo XV a. ketvirtojo dešimtmečio iki XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Kaltanėnuose išaugo gyvenvietė. Čia 1633 m. pastatyta bažnyčia, vėliau įkurtas pranciškonų vienuolynas (uždarytas 1832 m.), prie kurio 1794 m. įsteigta dviklasė mokykla. 1807 m. čia mokėsi 30 mokinių.
Kai 1795 m. Žečpospolita buvo galutinai padalinta ir Lietuvą užgrobė Rusija, Vilniaus gubernijoje buvo sudaryta Užnerio apskritis, kurios centru buvo Švenčionys. 1843 m. ji pavadinta Švenčionių apskritimi.
XIX a. Švenčionių žemei, kaip ir visai Lietuvai, buvo labai dramatiškas, kupinas socialinių, politinių ir etninių sukrėtimų. Per šią žemę 1812 m. ten ir atgal ritosi Napoleono kariauna, judėjo Rusijos armijos. Švenčionyse Napoleonas buvo apsistojęs, priėmė savo kariuomenės paradą. Napoleono namas su kolonomis Vilniaus gatvėje stovėjo iki 1942 m.
Audringi buvo 1831 m. sukilimo įvykiai. 1831 m. Švenčionyse žuvo sukilėlių būrio vadas – Ceikinių klebonas A. Labutis, kuris palaidotas Švenčionių bažnyčios šventoriuje. Sukilėliai drąsiai kovėsi su nemažu kazokų daliniu, tačiau buvo priversti trauktis. Miesto šiaurės vakarų pakraštyje yra kalva, vadinama Kartuvių kalnu, pasakojama, jog čia caro administracija korė sukilėlius.
Po 1832–1864 m. švenčioniškiams, kaip ir visai Lietuvai, prasidėjo patys juodžiausi carinės okupacijos laikai: žandarų ir teismų represijos, kalėjimai ir trėmimai, kolonizacija, lietuviško žodžio ir rašto ujimas bei persekiojimas, rusinimas per administracines įstaigas ir mokyklą, stačiatikystės brukimas. Kartu suintensyvėjo polonizacija, ypač vykdyta per bažnyčią.
Šiame krašte tautinis sąjūdis, tautinio atgimimo procesas vyko sunkiai, tačiau atkakliai ir nenumaldomai. Ilgainiui išaugo būrys šviesuolių, inteligentų, daugiausia kunigų, kurie žadino tautinę dvasią, skleidė lietuvišką žodį ir draudžiamą raštą.
1884–1886 m. Labanoro klebonas kunigas Aleksandras Burba buvo žinomas Vilniaus krašto, vėliau Amerikos lietuvių veikėjas. Jis su veikliu knygnešiu zakristijonu Karoliu Baužiu šiose sulenkintose parapijose energingai gaivino lietuvybę, platino lietuviškas knygas, kovojo su girtavimu.
Tyrinėtojai knygnešiu vadina kunigą Placidą Šarkauską, kuris vikaraudamas Švenčionyse apie 1900 m. gabeno iš Prūsijos lietuviškus leidinius ir juos platino drauge su knygnešiais Adomu Mykolu Padlecku iš Želabų kaimo, Stanislovu ir Mykolu Vaiškūnais iš Kurpių kaimo bei kitais. Parapijoje plito lietuviški katekizmai, maldaknygės, brošiūros, laikraščiai.
Švenčionijai daug nusipelnė kunigas Jonas Burba (1853–1915) – žymus pamokslininkas, blaivybės skleidėjas, švietėjas, spaudos platintojas, knygnešių rėmėjas.Jis 1903–1909 m. buvo Švenčionių dekanas. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse. Jis gujo iš Švenčionių parapijos lenkiškus papročius ir kartu su vikarais ugdė parapijiečių tautinę sąmonę.
Švenčionių krašte visą laiką buvo opus švietimo ir mokyklų klausimas. Kada Švenčionyse įkurta pirmoji mokykla, žinių neturime. Žinoma, kad parapijos mokykla veikė XVIII a. Po sukilimo 1834 m. rusai ją uždarė ir įsteigė savo apskrities mokyklą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Švenčionyse veikė rusų aštuonklasė gimnazija, keturklasė berniukų mokykla, vyrų pedagoginiai kursai, carienės Marijos mergaičių keturklasė mokykla ir pradžios mokykla. Lietuvių kalba tose mokyklose nebuvo dėstoma, nors jose mokėsi daugiausia vietos ir apylinkių lietuviai.
Lietuviškų mokyklų steigimas vyko kartu su tautiniu atgimimu. Pavienių slaptų mokyklų būta dar spaudos draudimo laikais.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviškomis mokyklomis imta rūpintis sistemingai. 1913 m. buvo įsteigta Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Pagrindiniu jos tikslu buvo mokyklinio ir vyresnio amžiaus jaunimo ir suaugusiųjų švietimas, švietimo darbuotojų parengimas, o svarbiausia – lietuviškų mokyklų organizavimas ir išlaikymas. Vokiečių okupantai „Ryto“ draugiją uždraudė, tačiau vėliau jai vėl leista veikti. „Ryto“ skyriaus veikla atnaujinta 1917 m.
Įveikdami vokiečių okupantų kliūtis, Švenčionių patriotai inteligentai karo metais telkė pastangas lietuvybei stiprinti. Paminėtini susipratę šviesuoliai A. Jurkėnas, S. Lemešis, P. Merkelis, V. Valiulis, K. Vinciūnas. Kunigas Benediktas Virbickas būrė lietuvių šviesuomenę, įkūrė biblioteką, V. Valiulio namuose rengė mokytojų seminarus, kuriuose ruošė kaimo švietėjus ir skirstė juos darbams visoje apskrityje, mokė jaunimą dainuoti, deklamuoti.
Karo metais pradėjo veikti ir legalios lietuviškos mokyklos. Švenčionėliuose pradžios mokykla atidaryta 1915 m. ir gyvavo iki 1924 m. Pirmoji tikrai lietuviška pradžios mokykla Švenčionyse įsteigta 1916 m. Per karą įsteigtos mokyklos Daukšiuose, Dotenėnuose, Guntauninkuose, Kretuonyse, Motiejūnuose, Ragaučinoje, Reškutėnuose, N. Strūnaityje, Vidutinėje, Vosiūnuose.
Švenčionių dekanas Justinas Petronis, iš Rusijos grįžęs matematikas Zigmas Žemaitis, skatinami ir palaikomi „Ryto“ draugijos, įveikdami okupacijos kliūtis, rūpinosi, kad būtų įsteigta Švenčionyse lietuvių gimnazija, kuri pradėjo gyvuoti 1919 m. sausio 8 dieną.
Po Pirmojo pasaulinio karo Švenčionių apskritį pakaitomis užgrobdavo bolševikai (raudonarmiečiai) ir lenkų legionai. 1920 m. rudenį Lietuvos kariuomenei teko susiremti ir Švenčionyse. Vidžių gatvę iš pasalų užpuolus lenkams, lietuvių kariuomenė irgi turėjo aukų. 1920 m. spalio – lapkričio mėn. apskritį (be nedidelės vakarinės dalies) okupavo Pilsudskio – Želigovskio kariuomenė ir ją neteisėtai įjungė į Lenkijos sudėtį
Apskrities lenkinimas, kolonizacija buvo vykdoma įvairiomis tiesioginėmis ir netiesioginėmis teisinėmis, administracinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis priemonėmis per valstybės įstaigas, spaudą, mokyklą, bažnyčią. Lietuvių kultūros ir tautiškumo švyturėliu buvo Švenčionių lietuvių gimnazija, veikusi 1919–1937 m.
Kilus Antrajam pasauliniam karui, prasidėjo keliomis bangomis persiritusi, penkiasdešimt metų trukusi okupacija. 1939 m. rugsėjo mėn. apskritį užplūdo SSRS raudonoji armija. Metų pabaigoje Švenčionys bei didelė rytinė apskrities dalis, prijungta prie sovietinės Gudijos, kentė bolševikų terorą.
Kai 1940 m. vasarą Lietuvą okupavo SSRS, Švenčionys buvo priskirti sovietinei Rusijai, tačiau apskrities rytinės teritorijos paliktos Gudijai. Žiauri buvo ir hitlerinė okupacija (1941–1944), po to sekė antroji Sovietų invazija, užsitęsusi iki 1990 m. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1941 m. birželio 23 – liepos pradžioje Švenčionėliuose, Pabradėje, Labanore veikė sukilėlių – karių apsaugos rinktinės ir būriai. Jie priešinosi sprunkantiems plėšikaujantiems raudonarmiečiams ir politrukams, išsaugojo turtą, atkūrė lietuvišką administraciją ir kt. 1944–1953 metais buvusioje Švenčionių apskrities teritorijoje veikė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vytauto apygardos Tigro rinktinė. Rinktinės partizanų būriai ryžtingai kovėsi su NKVD daliniais, koloborantais, stribais. Laisvės karių – savanorių aukos, partizaninė veikla papildo garbingą pasipriešinimo grobikams istoriją.
Atgimimo laikotarpiu, nuo 1988 metų, atkuriant istorinę tiesą, atsikratant komunistinio palikimo, sovietinės priespaudos, aktyviai veikė Švenčionių rajono Sąjūdis (vadovas J. Jakštas).
Du šimtus metų trukusios okupacijos Švenčionių rajone paliko gilias, gilesnes nei kitose Lietuvos dalyse, žaizdas.
