Į sutartines įkritau būdama šešiolikos ir jau daugiau nei dvidešimt metų jos manęs nepaleidžia. Nepaleidžia ta būsena, kai giedant balsas susilieja į vieną skambesį, ir negali būti nei garsesnis nei tylesnis, kai viskas sukasi nenutrūkstamai ratu, garsas, melodija, žodžiai ir į plaukus įsipina tylus vėjelio gūsis nuo ežero ir saulės spinduliai… ciūto ciutela… ir net gaudžia gausus sutartuvininkių būrys – štai ko reikia iki pilnos laimės!
Rugsėjo 29–30 dienomis Meironyse esančioje Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos mokykloje sugužėjo pilnas kiemas tų, kuriems rūpi mūsų tradicijų puoselėjimas ir išsaugojimas, o ypač sutartinių – unikalios aukštaitiškos giedojimo tradicijos, kuri net į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta. Seminaras „Rytų Aukštaitijos sutartinių tradicijos gaivinimas“ organizuotas Lietuvos nacionaliniam kultūros centro ir Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos, krašto žmonėms susirūpinus, jog nyksta ši Adutiškyje iki šiol dar natūraliai gyvavusi tradicija, ir išeinant vyresniajai kartai jaunimas jos nebeperima…
Seminaras rengtas vykdant 2021–2030 m. LR kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“ veiklos „Kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ LNKC projektą „Kultūros centrų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“. Apie šio krašto sutartinių unikalumą visiems susirinkusiems papasakojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėja, sutartinių grupės „Trys keturiose“ vadovė, profesorė, habilituota daktarė Daiva Vyčinienė. Nors sutartines giedu tikrai jau seniai ir rodos daug apie jas žinau, man visada kelia nuostabą tai, kad profesorės paskaitose atrandu vis kažką naujo ir įdomaus, išgirstu archyvinių niekada negirdėtų įrašų ar pamatau užsieniečius švaria lietuvių kalba giedančius sutartines. Jeigu jas su tokiu ūpu gieda korėjiečiai, italai ir australai, kodėl mes jų nevertiname? Kodėl negiedame ir jomis nesididžiuojame?
Patirtimi, kaip ugdo vaikų meilę sutartinėms, pasidalijo etnomuzikologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja, nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos etnokultūros mokytoja Rima Visackienė. Su nuostaba klausėmės kaip čiurlioniukai atrakina ir užrakina pamokas sutartinėmis, kaip patys savo iniciatyva rengia koncertus ir noriai jas gieda.
O tada jau visi su džiaugsmu kelias valandas įsiliejo į sutartinių giedojimus, kuriuos grupėmis vedė minėtos lektorės. Vienoms jos buvo naujos, kitoms – jau girdėtos, bet iš mokymų tikrai išsinešėme kažką kas buvo kiekvienam asmeniškai naudinga. Kol ežero bangos užliūliavo į vakaro tylą…
Rugsėjo 30 diena išaušo ne mažiau įdomi, nors ir ne tokia saulėta, prasidėjusi ekskursija Palūšėje ir gerųjų patirčių pasidalinimu šį kartą Panevėžio mieste. Apie jas pasakojo Lina Vilienė, etnomuzikologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja. Visiems buvo smalsu pasiklausyti kaip įvairios šeimos ir kiti miesto bendruomenės nariai buriasi kiekvieną savaitę ir gieda sutartines, norėdami patirti bendro giedojimo magiją.
Tuomet mus netikėtai aplankė Zosia, ji tarmiškai pripasakojo visokių „baikų“, pridovanojo „punčiakų“ ir sudainavus dainą bei pakėlusi ūpą vėl kažkur išlėkė. O seminaro dalyviai vėl kelias valandas giedojo sutartines ir mokėsi jų ritmų, teisingo tarimo bei kitų subtilybių. O kai balsai jau kažkiek pailso, aptarėme ateities planus, visi sutarėm paminėti lapkričio 16 dieną sugiedant bent vieną sutartinę savo bendruomenėje (nes būtent tą dieną sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO sąrašą) ir, atsiglėbesčiavę bei pasižadėję vėl susiburti, išsiskirstėme namo.
Švenčionėlių miesto kultūros centro etnologė Milda Petkevičienė-Dečkuvienė
Nuotr. A.Bartašiaus
