Švenčionių miestui – 535 metai

Kunigaikštis Vytautas Didysis Švenčionyse turėjo dvarą, į kurį atvykdavo medžioti. Čia jo valia 1414 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia ir apgyvendinti į nelaisvę paimti totoriai, kurie turėję žemės, mečetę, kapines. 1486 metais Lietuvos Metrikoje pirmą kartą minimas Švenčionių miestelis. 16 amžiuje Švenčionys ir jo apylinkės priklausė didikams Goštautams. Miestelyje jau buvo audimo, pakinktų siuvimo, odos apdirbimo dirbtuvės. Tuo laikotarpiu Švenčionys įėjo į Ašmenos pavieto sudėtį, o miestelis buvo vienas iš trijų šio pavieto žemės teismo centrų. Švenčionyse kryžiavosi strateginiai, prekybos ir karo keliai. Todėl miestelis išgyveno pakilimus, nuosmukius, niokojimus. Šiaurės karo (1700-1721 m.) dalyvių kariuomenių veiksmai sukėlė badą. Smuko prekyba, amatai. Nuosmukiui įveikti Vilniaus tijūnas J. Tiškevičius kreipėsi pagalbos į Lenkijos karalių ir Lietuvos kunigaikštį Augustą II. 1724 m. Švenčionims buvo suteikta privilegija ir leista rengti trijų dienų prekymečius, o turgų – kiekvieną sekmadienį. Tokiu būdu Švenčionys įgijo miestelio statusą, tačiau miestelėnai kaip ir anksčiau liko dvaro baudžiauninkai. Švenčionys-tai kraštas, kurį nuo senų laikų pamėgo ir mėgsta dori, darbštūs ir vaišingi žmonės.

1785 m. balandžio 25 d. gaisro raporte pateikti tokie duomenys: „Iki gaisro buvo apmokestinti 462 miestelėnai, iš jų 313 liko padegėliai. Kai kurių padegėlių turto nuostoliai buvo įvertinti net keliolika tūkstančių zlotų“ (archyvo duomenys). Vadinasi, miestelyje būta turtingų ir verslių žmonių. Po gaisro praėjus penkeriems metams buvo įsteigtas Užnerio pavietas su centru Švenčionyse. Po 1795 m. įvykusio paskutinio Žečpospolitos padalijimo Lietuva ir Švenčionių kraštas priklausė carinei Rusijai. Švenčionių dvarą ir miestelį toliau valdė tijūnai Tiškevičiai. Pasunkėjo baudžiauninkų ir miestelėnų dalia, ypač slėgė rekrūtų prievolė. 1800 m. Valdantysis Senatas leido Švenčionyse steigti rotušę – Švenčionys gavo miesto statusą. Rotušė rėmėsi Magdeburgo teise, sprendė civilinio ir baudžiamojo pobūdžio bylas, tvarkė miesto ūkinius reikalus. Iš Vilniaus per Švenčionis į Sankt-Peterburgą važiavo caras Aleksandras I, o su juo traukėsi ir Rusijos kariuomenė.1812 m. liepos 16d. Napoleonas atvyko į Švenčionis. Su savo svita stovėdamas balkone jis priėmė kariuomenės paradą (taip rašoma daugelyje žinynų). Jo žygis nepateisino bajorų vilčių ištrūkti iš Rusijos priespaudos ir atkurti LDK. Po šio karo mieste liko daug apleistų, sugriautų pastatų. Nusmuko žemės ūkis ir prasidėjo badas. Nesėkmingas 1831 m. sukilimas Švenčionyse pakeitė gyventojų tautinę ir konfesinę sudėtį. Čia daugėjo rusų valdininkų, padidinta karinė įgula, buvo pastatyta cerkvė. Po 1863 m. sukilimo Švenčionių miestas galutinai atskirtas nuo dvaro, įsteigta neluominė miesto dūma. Tikrovėje plačius įgaliojimus ir baudžiamąsias galias turėjo miesto ir apskrities viršininko valdyba. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo miestas liko militarizuotas: čia buvo kareivinės, karo ligoninė. Panaikinus baudžiavą spartėjo ekonominiai, prekybiniai santykiai. Švenčionių miestas augo. Jame gyveno apie 7 tūkstančius gyventojų. Kita vertus, miesto augimą skatino naujų fabrikų, gamyklų atsiradimas ir siaurojo geležinkelis.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Švenčionys buvo pafrontės miestas. Vokiečių armijos puolimas įstrigo ryčiau Švenčionių, tad šio krašto žmonėms teko nelengva dalia. Keliuose, jungiančiuose miestą su apskritimi, stovėjo vokiečių žandarai. Buvo uždrausta neštis iš kaimo į miestą maisto produktus, tikrinami dokumentai. Miesto gyventojai buvo verčiami dirbti betikslį darbą, pavyzdžiui, moterys privalėjo ravėti Turgaus aikštę (dabartinį miesto parką). Kadangi turgūs nevykdavo, aikštė greitai užželdavo žole. Vienam žmogui per savaitę parduodavo tik po 2 svarus duonos. Okupantai siaubė miškus – mieste pristatė lentpjūvių, pjovė iš aplinkinių miškų atvežtus medžius ir rąstais grindė kelius į frontą. Specialiomis geležinkelio atšakomis medieną siuntė ir į Lentupį, o iš ten – į Vokietiją. Vokiečių kareiviai ateidavo į miestiečių butus ir plėšikavo. 1918 m. gruodžio pabaigoje į apskritį įžengė Raudonosios Armijos daliniai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Švenčionys buvo pafrontės miestas. Vokiečių armijos puolimas įstrigo ryčiau Švenčionių, ir šie trejetą metų paragavo tos nelengvos dalios. Keliuose, jungiančiuose miestą su apskritimi stovėjo vokiečių žandarai. Buvo uždrausta iš kaimo į miestą neštis maisto produktus. Jie tikrino dokumentus ir atiminėjo maisto produktus. Iš miesto darbams vokiečiai išvežė apie du šimtus žmonių. Okupantai siaubė mišką ir specialiomis geležinkelio atšakomis medieną siuntė į Lentupį, o iš ten į Vokietiją. Okupacijos metais sutriko per amžius susiklostę gyvenimo ir prekybinio bendradarbiavimo pamatai. Vokiečių kareiviai labai dažnai ateidavo į miestiečių butus ir plėšikaudavo, paimdami net durų rankenas. 1918 m. gruodžio pabaigoje į apskritį įžengė Raudonosios Armijos daliniai. Švenčionyse buvo įkurtas apskrities Revoliucinis komitetas. Vadovaujant Revkomui Švenčionyse buvo įsteigti šie skyriai: valdymo, kultūros-švietimo, sveikatos apsaugos, butų, socialinio aprūpinimo, maisto produktų komitetas ir revoliucinio teismo tardymo komisija. Vėliau buvo organizuotas žemės ūkio skyrius su poskyriais ir liaudies ūkio taryba. Vietinei buržuazijai buvo uždėta 250 tūkst. rublių kontribucija ir imtasi priemonių jai išieškoti. Tarybų valdžia ėmėsi kontroliuoti vaistines, odų ir kitų materialinių vertybių atsargas. Revoliucinei tvarkai palaikyti buvo organizuota iš 40-ties žmonių milicija. Masinio ir kultūrinio darbo centru Švenčionyse tapo proletarinis klubas. Jis įsikūręs Vilniaus gatvės antrame name. Prie jo veikė biblioteka ir skaitykla. Revkomas skyrė 2 tūkst. rublių literatūrai į klubo biblioteką pirkti. Švenčionyse atidaryta gimnazija. Pirmuoju jos direktoriumi buvo Zigmas Žemaitis. 1919 metų vasarą apskrityje jau šeimininkavo Pilsudskio lenkų armija. 1919 m. gruodžio 16d. Švenčionyse įvyko visų valsčių viršaičių ir miestų vadovų priesaika. Jie pasiuntė kolektyvinę telegramą su parašais Valstybės viršininkui J. Pilsudskiui ir Aukščiausiajam seimui Varšuvoje. Priesaikos buvo reikalaujama ir iš kaimo seniūnų. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis mieste veikė mokyklos, N. Tarasejskio vaistų sandėlis ir kitos įstaigos. Tačiau tarptautiniai kariniai santykiai klostėsi permainingai. Tarp Lietuvos ir Lenkijos vyko koviniai susidūrimai. 1920 m. liepos mėn. iš Švenčionių lenkų kariuomenė pasitraukė. Tų metų spalio 8d. gen. Liucijanas Želigovskis sulaužęs spalio 7d. Suvalkų sutartį po dviejų dienų užėmė Vilnių ir Švenčionis. Mieste ir apskrityje vėl buvo baltalenkių valdžia, kuri įvedė pastočių prievolę, rekvizavo patalpas kariškių ir įstaigų reikmėms. Nedelsiant vyko gyventojų surašymas ir buvo šaukiami jauni vyrai į Lenkijos armiją. Už karo tarnybos vengimą baudė šauktinių šeimas. 1921 m. beveik pusantro milijono markių suma buvo nubaustos 3948 šeimos. Vilniaus krašto aneksijai įtvirtinti iš Lenkijos atvykdavo aukšto rango pareigūnai. Jų priėmimui Švenčionių mieste buvo pastatyti simboliniai vartai.1923m. mieste veikė vaistažolių fabrikas,3 karšyklos, 2 lentpjūvės, 2 kepyklos, 2 šaltkalvių dirbtuvės,1 plytinė, 5 kailių išdirbimo įmonėlės, 3 malūnai, 2 bankų kontoros, apie 400 prekybos įmonių. Švenčionys tapo vietinės reikšmės centru, rečiau prisimenamu didmiesčiuose. Tačiau pagrindinė miesto paskirtis išliko. Ten, kur dabar kultūros centras, buvo Šreiberio vaistinė ir butas. Po stogu ant šio pastato stovėjo miesto laikrodis, kurį visi vadino “Šreiberio laikrodžiu“. Pagal jį visi miesto gyventojai tikslindavo laiką, nes buvo gana tikslus. Laikrodis buvo maždaug 70 cm skersmens, apvalus, balto metalo, su juodom rodyklėmis ir skaičiais. Aplinkinių kaimų žmonės suvažiuodavo į didžiuosius turgus. Prekyba išlaikydavo nemažą dalį gyventojų. Veikė jaukios užkandinės bei alinės kurių savininkai patys kviesdavo lankytojus, prekyvietės lentynos buvo nukrautos prekių gausa.

Parengė Nadežda Spiridonovienė, Nalšios muziejaus muziejininkė-istorikė