Apie baltiškąją lietuvių kalbos ir kultūros prigimtį – iš skirtingų požiūrio taškų

Apie tai, ar kultūrinis pamatas, grindžiamas kalba ir tradicijomis, vis dar yra lietuvio tapatybės esmė, diskutuota paskutiniame 2025 metų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) forume „Iš kur kilusi lietuvių kalba ir kultūra? Ką papasakoti svečiui?“. Jame mokslinėmis įžvalgomis ir savo samprotavimais dalijosi visas būrys įvairių sričių pašnekovų. Mat norėdami suvokti savo išskirtinumą ir tinkamai prisistatyti kitiems, pirmiausia patys sau turime atsakyti į kirbančius klausimus. O jų gali būti ir tokių: kodėl užsieniečiui lietuvių kalba skamba panašiai kaip rusų kalba ir gali atrodyti, kad lietuviai neturi savo kalbos, arba kokiais keliais į lietuvių kalbą pateko žodžiai, kuriuos randame ir kaimynų slavų žodynuose. Pasaulyje, kuriame ribos tarp kultūrų sparčiai trinasi, senosios lietuviškos tradicinės šventės ima prarasti pirminę reikšmę, įsišaknija svetimos kilmės kultūriniai reiškiniai. Specialistai turi savo paaiškinimus, o mes kiekvienas, kaip forume užsiminė VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė, esame išsinešę iš gimtųjų namų savo santykį su kalba ir tradicijomis.

Kad lietuvių kalba yra viena iš senesnių kalbų, kilusi iš indoeuropiečių prokalbės ir priklausanti baltų kalbų grupei, girdėta daugeliui. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltų kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros docentas dr. Vytautas Rinkevičius patvirtino, kad šiuo metu pasaulyje gyvai vartojamos dvi baltų kalbos – lietuvių ir latvių. Bet tai toli gražu ne visos kada nors egzistavusios baltų grupei priskiriamos kalbos. „Prieš gerus penkis šimtus metų teritorijoje į pietvakarius nuo Lietuvos, tuometinėje Prūsijos kunigaikštystėje, gyvai skambėjo dar kita baltų kalba. Tai prūsų kalba, ji vėliau išnyko, asimiliavosi, jos vartotojai perėjo prie vokiečių kalbos“, – aiškino mokslininkas ir atkreipė dėmesį, kad dar XVI a. prūsų kalba funkcionavo, ja buvo rašomi tekstai. Analizuodami išlikusius tekstus šių dienų lingvistai gali rekonstruoti prūsų kalbos gramatiką ir žodyną, lyginamuoju metodu nustatyti giminiškų baltų kalbų dėsningumus. Anot baltisto, XII–XIII a. istoriniuose šaltiniuose minimos įvairios baltų gentys, tokios kaip jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai. „Reikia manyti, kad kiekviena iš jų galėjo turėti ir savo atskirą kalbą, tik tos kalbos irgi išnykusios, susiliejusios su kitomis kalbomis“, – pasakojo VU Baltistikos katedros docentas. Deja, apie šias kalbas žinoma labai nedaug, galima bandyti išsiaiškinti vos pavienes ypatybes iš, tarkim, įvairių vietovardžių, asmenvardžių, paminėtų istorinėse kronikose ir pan. Visas baltų kalbas sieja bendra kilmė iš bendro šaltinio, kurį šių dienų mokslininkai vadina baltų prokalbe. Tai prieš keletą tūkstančių metų vartota kalba, iš kurios vėliau susiformavo vėlesnės šiuolaikinės ar iš istorinių šaltinių žinomos baltų kalbos.

Apie baltų kalbų kilmę daugiau VU mokslininkų parengtų pasakojimų „Youtube“ kanale „Baltistikos miniatiūros“ (su anglų k. subtitrais).

VU Kauno fakulteto vyresnioji mokslo darbuotoja, VDU Kultūrų studijų katedros docentė dr. Dalia Senvaitytė pripažino, kad lietuvių šventės bėgant amžiams labai keitėsi. Deja, pati ankstyviausia informacija mus pasiekė tik iš XV–XVI a. ir yra labai fragmentiška. Galima daryti prielaidas, sakė tyrėja, kad tada buvo paplitusios agrarinės šventės, susijusios su svarbiausiais ūkio darbais ir dažniausiai žymėjo jų pradžią arba pabaigą. Vienas iš pirmųjų šaltinių, anot mokslininkės, yra 1426 m. Sembos vyskupo įsakas, kuriame pateikiami nuostatai, kurių turi laikytis prūsai. Ten minimas draudimas giriose rengti susirinkimus ir apeigas, šauktis savų demonų ir atlikti jiems aukojimus bei puotas, neaukoti gyvulių, neatlikinėti apeigų prie kapų ir t. t. Saviti lietuvių bendruomeniniai šventimai, pasakojo dr. D. Senvaitytė, pirmą kartą aprašomi XV a. II p. Jono Dlugošo istorijoje. Kronikos autorius mini, kad lietuviai, prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius, sudegindavo juos, o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti. Iš visų aukojimų šis, esą, buvęs pats svarbiausias. Etnologė priminė, kad palaipsniui senosios religijos elementai nyko, pradėjo vis labiau plisti krikščioniškos tradicijos ir nuo XVIII a. jau svarbiausios buvo krikščioniškos šventės. Pasak jos, visas šventes galima rasti išvardytas pirmuose ir vėlesniuose lietuviškuose kalendoriuose. Tarpukariu pačiomis svarbiausiomis išliko krikščioniškos šventės – Velykos, Sekminės, Kalėdos. Šventės smarkiai keitėsi sovietinės Rusijos okupacijos laikotarpiu. „Tada šventinis kalendorius buvo perdarytas, pradėjo labai skirtis viešos ir privačios erdvės šventės. Buvo siekiama viešoje erdvėje minimizuoti religines tradicijas ir tautiškumą bei sukurti bendrą sovietinį identitetą“, – pasakojo mokslininkė. Tarp naujai įvestų kalendorinių švenčių svarbiausios tapo gegužės pirmoji ir didžiosios spalio socialistinės revoliucijos minėjimai, o anksčiau švęstos šventės ignoruotos. „Buvo galima kalbėti tik apie krikščioniško atspalvio neturėjusią šventę – Naujuosius Metus, kurių diskursas turėjo šiokį tokį tęstinumą su senesniais laikais“, – teigė ji. Daug ką stengtasi daryti kitu laiku, kad neatitiktų senųjų tradicijų: rekomenduota eglutę puošti ne per Kūčias, bet per Naujuosius Metus; Kalėdų Senelis pakeistas Senio Šalčio personažu ir kt. Brandžiojo socializmo laikotarpiu populiarėjo ir kovo aštuntoji kaip moterų dienos šventė, raudonosios armijos diena, kuri buvo pažymima kaip vyrų diena. Tačiau, pabrėžė dr. D. Senvaitytė, nepaisant stiprios propagandos, privačioje erdvėje ir toliau buvo švenčiamos ir Kalėdos, ir Velykos, lankomi kapai, nors dėl didelio religinio gyvenimo suvaržymo kai kurių katalikiškų švenčių populiarumas sumenko. Po 1990-ųjų vėl buvo stengiamasi atgaivinti lietuviškas tradicijas, įvesti valstybines šventes. Populiariausios iki šiol išlieka Kalėdos, Velykos. Atsiranda ir naujos šventės – Valentino diena, Helovynas. Mokslininkė daro išvadą, kad švenčių kaitai įtakos turėjo daug priežasčių, pagrindinė – pasikeitęs gyvenimo būdas, įsivyravusi miesto gyvensena, sekuliarizacijos procesai, šventes veikia globalizacija ir komercializacija.

VU Filologijos fakulteto Polonistikos centro prof. dr. Kristina Rutkovska teigė neabejojanti, kad baltiškos lietuviškos etninės sąmonės pagrindas yra kalba ir tradicinė kultūra. Ji teigė galinti pateikti daug pavyzdžių, kas atsitinka su lietuviškais žodžiais, kai jie patenka į kaimynų kalbas. „Už tokių žodžių kelionių matau bendraujančius žmones, bendruomenes, kurios per ilgą laiką, būdamos kartu, faktiškai gali turėti net panašią artikuliacinę sistemą“, – dėstė savo pastebėjimus VU profesorė, du dešimtmečius ekspedicijose užrašinėjusi gyvąją kalbą. Be jokių abejonių, sakė ji, svečiui papasakotų apie tai, kaip lietuvių kalba gražiai prasiskverbusi į slavų tarmes ir kad pagrindinis turtas yra gyvoji kalba, tarmės.

Suomijoje apsistojusi daugiau kaip keturias užsienio kalbas mokanti vertėja, publicistė, tinklaraštininkėSaulė Kubiliūtė teigė įžiūrinti tarp suomių ir baltų kalbų netikėtų panašumų, nors suomių kalba priklauso kitai, finougrų kalbų, grupei. Pavyzdžiui, suomiai turi lietuvišką Sekminių pavadinimą primenantį žodį ir jis reiškia terminą, iki kada jaunimas turi susirasti porą. Gana panašios Suomijoje Joninių tradicijos ir apskritai, sakė ji, tarp suomių ir lietuvių kultūrų daugiau bendrumų negu skirtumų. Pastaraisiais metais dėstydama lietuvių kalbą užsieniečiams Saulė stengiasi įrodyti, kad lietuvių kalba nėra „Olimpo dievų kalba“, kurios neįmanoma išmokti. Ji ieško sąlyčio taškų ir yra pastebėjusi, kad, pavyzdžiui, iš Irano kilęs ir farsi kalba kalbantis žmogus greičiausiai supras lietuvišką „aštuoni“, o suomis asmenuodamas nesunkiai pastebi panašius daugiskaitos galūnės sąskambius. Jos pačios supratimą apie kalbas smarkiai praplėtė maori kalbos mokymasis. Anot Saulės Kubiliūtės, visada vyko kultūrų ir kalbų mainai, keliaudami pirkliai išmokdavo kokį žodį, o dabar labiausiai veikia technologijos.

„Daug kam vis dėlto nėra taip lengva perkąsti mūsų kalbą“, – mano lietuvių ir anglų kalbų mokytojas, tinklalaidžių „Lithuanian with Paulius“ autorius Paulius Juodis. Jis teigė nesiliaujantis stebėtis skirtingomis priežastimis, dėl ko žmonės mokosi lietuvių kalbos. Daugiausia galvojama, kad tai meilės migrantai ar giminaičių turintys žmonės, tačiau jis žino ir tokių, kurie tiesiog mėgsta keliauti, dažnai lankosi Lietuvoje ir dėl to nori pramokti kalbą. Kitam patinka lietuviška muzika ir nors jis niekada nėra buvęs Lietuvoje, gyvena Jungtinėse Valstijose, bet turi užtektinai motyvacijos dvejus metus iš eilės prisijungti prie kalbos pamokų, savo mokinių istorijomis dalijosi Paulius.

Prancūzijos lituanistinių mokyklų švietimo tarybos pirmininkė, Strasbūro lituanistinės mokyklos „Gandriukai“ vadovė ir mokytoja Jolita Šilanskienė sakė Prancūzijoje irgi jaučianti lituanistinio švietimo atgimimą. Sulaukiama ir suaugusių užsieniečių, kurie nori mokytis lietuvių kalbos, nors kol kas tokios galimybės nėra. „Mes esame įdomūs, unikalūs, ir čia, Prancūzijoje, patraukia tokios šventės kaip Joninės, Užgavėnės“, – sakė mokyklos vadovė. Anot jos, tai kaip kultas – jaunimas užauga ir atsimena tokias šventes, nes jos yra kitokios nei vietinės. Pasak Jolitos, užsieniečiams didžiausią įspūdį daro mūsų istorija, pavyzdžiui, pasakojimai apie knygnešius, jiems įdomi lietuviškų pavardžių darybos tradicija, žavi mažybiniai maloniniai žodžiai ir pan. Lietuvė pastebi, kad jau keleri metai Prancūzijos mokyklose imtasi gaivinti tarmes, kurios čia, kaip ir kitur, sparčiai nyksta. Elzaso kraštas, kur ji gyvena, garsėjo savitu dialektu, bet juo dabar kalba nebent senjorai. „Aš pati kaip dzūkė vertinu ir žinau, koks tai yra turtas, todėl stengiuosi perteikti tarmę ir savo vaikams, ir mokiniams“, – pasakojo lituanistinio švietimo Prancūzijoje atstovė.

Užsienyje daug kurianti ir koncertuojanti elektroninės muzikos kūrėja, prodiuserė, vokalistė Miglė Palkevičiūtė-Migluma savo kūryboje neretai naudoja lietuvių liaudies dainų skambesį, motyvus. Jai artimas liaudies dainoms būdingas atviras dainavimas – be dirbtinio užspaudimo, kai balsas skamba plačiai, tarsi tiesiai iš krūtinės. Kompozitorė pasakojo, kad dažnai įterpia disonansus, kurie yra liaudies muzikoje, ir nors tokie sąskambiai, anot jos, kelia įtampą, tačiau juos naudojant saikingai galima pridėti kūriniui didesnio emocinio svorio. Trečia, ką ji teigė mėgstanti, yra sutartinių kompoziciniai elementai, kai frazės nuolat kartojamos kanonu ir skamba „tarsi kaip kokia mantra, nukelianti į tam tikrą nesvarumo būseną kažkur tarp sapno ir realybės“. Koncertuodama užsienyje – nuo Islandijos iki Ispanijos, Vokietijos, ji pastebėjusi, kad klausytojams tikrai įdomu girdėti kūrinius lietuvių kalba, net nesuprasdami kalbos jie pradeda dainuoti kartu. „Mūsų kalba labai daininga, tikrai turime daug balsių, kurias galima gražiai ištęsti ir tai tikrai fonetiškai labai gražiai skamba“, – sakė muzikos kūrėja.

Patyrimų po atviru dangumi muziejaus „Vikingų kaimas“ bendrakūrėjis edukatorius Mindaugas Korsakas pasakojo, kad jam edukacijų metu patinka aiškinti lietuviškus žodžius ne iš mokslinės, bet iš romantinės pusės, nes taip paprasčiau ir daro įspūdį. „Visi žinome, kas yra kalavijas, bet iš tikrųjų pačiame žodyje yra atskleista technologija, kaip jisai yra daromos“, – pasakojo jis. Forumą „Iš kur kilusi lietuvių kalba ir kultūra? Ką papasakoti svečiui?“ vedė žurnalistas Edvardas Kubilius. Kviečiame pasiklausyti! Įrašas prieinamas VLKK „Youtube“ kanale, žr. čia.