2025 m. sausio 16–17 dienomis Valstybinė kultūros paveldo komisija surengė išvažiuojamąjį posėdį į Molėtų, Švenčionių ir Ignalinos rajonus. Vizito metu buvo aplankyti vietos kultūros paveldo objektai – dvarai, bažnyčios, saugomose teritorijose esantys objektai. Paveldo komisijos nariai domėjosi šių objektų būkle, išsaugojimo iššūkiais bei pasidžiaugė sėkmingais paveldo puoselėjimo pavyzdžiais.
Dvarų sėkmės istorijos ir užmirštų pastatų liūdesys
Čiulų dvaras, įsikūręs Labanoro regioniniame parke, žavi ne tik savito stiliaus architektūra, bet ir savininkų – Aisčio ir Elenos Šimaičių – rūpesčiu paveldu. Čia išlikę keturi istoristinio stiliaus pastatai statyti XIX a. II pus. Ponų namas yra retas medinės kurortinės architektūros pavyzdys ir labiau primena šveicarišką chalet, nei tipinį lietuvišką dvarą – vien pirmame aukšte yra 31 langas, namą su kolonomis ir balkonu puošė daug kiaurapjūvių ornamentų. Dabartiniai savininkai tvarko dvaro aplinką ir pagrindinį pastatą, organizuoja jo tvarkybos darbus ir siekia prikelti naujam gyvenimui. Savininkų atliekamų tvarkybos darbų užmojai ir tvarus, jautrus, aplinką bei išteklius tausojantis požiūris šiame etape turėtų susilaukti ir Molėtų rajono savivaldybės, jei ne finansinės, tai moralinės ir metodinės paramos.
Paveldo komisijos ekspertus maloniai nustebino Vidiškių dvaras ir jo savininkas. Rūmų vidus įrengtas skoningai ir jaukiai, interjerai kokybiškai (su restauravimo atodanga) sutvarkyti, bet neperkrauti, kiekviename žingsnyje jaučiamas savininko Kęstučio Mozerio užsidegimas sovietmečio kultūros centrui grąžinti eleganciją ir orumą. „Dėkojame savininkui už pastangas ne tik puoselėti šį kultūros paveldo objektą, bet ir suteiktą galimybę juose apsilankyti, apžiūrėti, įsijausti į Vidiškių dvaro genius loci“, – sakė Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Nuo šios patirties gerokai skyrėsi jau kelis metus tvarkomos Arnionių dvaro sodybos atvejis ir savininkų galimybės jį aprodyti. Dvaro rūmus, garsėjančius klasicistine architektūra, manoma, suprojektuotus klasicizmo korifėjaus Lauryno Stuokos Gucevičiaus, nepavykus suderinti apžiūros laiko, teko nulydėti žvilgsniu važiuojant pro šalį.
„Paveldo komisijos nariams nepavyko apžiūrėti tvarkomų dvaro parko, rūmų ir kitų pastatų išorės ir vidaus. Viliuosi, ne pernelyg naiviai tikimės, kad Arnionių dvarą pavyks apžiūrėti dar tvarkybos etape. Nekvestionuotina yra pamatinė nuostata, jog ir privačiomis lėšomis finansuojami nekilnojamojo kultūros paveldo objektai yra neatsiejama Lietuvos kultūros ir kultūros paveldo dalis. Juo labiau, kad susipažinti su darbais atvažiuoja skirtingų sričių kultūros paveldo ekspertai, galintys pasidalinti profesinėmis žiniomis, kartu aptarti sudėtingus ir kartais itin painius įstatymų taikymo ir net teisėkūros klausimus“, – pabrėžė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Anot Paveldo komisijos pirmininkės, šiandieninė paveldosauga stengiasi taikyti ne baudimo, o pagalbos kultūros paveldo objektų savininkams praktiką. Verta turėti omenyje ir tai, kad perteklinis uždarumas skatina įtarimus, kad kultūros paveldo objektai tvarkomi nesilaikant taisyklių ir paveldosauginių reikalavimų.
Deja, aplankyta ir objektų, kurių būklė kritiška. Įspūdingus tūrius menančios ir išskirtinę estetinę išraišką vis dar liudijančios Kazokinės dvaro sodybos arklidės bei kt. pastatų liekanos, nors ir nebuvo iš anksto įtrauktos į vizito programą, rekomendavus Kultūros paveldo departamento specialistams, buvo aplankytos papildomai. Ilgus metus netvarkomi, bešeimininkiai ir neprižiūrimi buvusio dvaro pastatai yra virtę pavojingais griuvėsiais, nepaisant vietos bendruomenės pastangų tvarkyti jų prieigas, renginiais aktualizuoti akyse nykstantį paveldą.
„Pamačius liūdną vaizdą, Paveldo komisija pabrėžė būtinybę ieškoti tarpinstitucinių sprendimų. Toks kelias galėtų būti išlikusių elementų dokumentavimas. Viso vizito metu akcentavome poreikį bent jau nuodugniai ir tiksliai aprašyti esamų pastatų fragmentus, kol jie visai nesunyko“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Sakralinis paveldas: polichromijos paslaptys ir bendruomenės stiprybė
Palūšės Šv. Juozapo bažnyčios sienos ir lubos buvo tapytos XVIII a. Keli tapybos fragmentai atidengti 1994–1997 m., o 2022 m. jų atverta daugiau – po storu aliejinio dažo sluoksniu atrasti piešiniai ant lubų ir sienų, kurie datuojami XVIII a. Po storais dažų sluoksniais atrasti apaštalų figūrų ir figūrinių kompozicijų fragmentai, dirbtinio marmuro motyvai, atlikti molbertinės tapybos technika. Restauratorių teigimu, uždažymas iš dalies apsaugojo sieninę tapybą nuo sunykimo. Manoma, kad šie darbai gali būti žymių meistrų kūriniai, tačiau tai dar turi patvirtinti specialistai.
Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, pirmą kartą pastatyta 1773 m., ne kartą degė ir būdavo atstatoma. 2016 m. balandį bažnyčia degė dar sykį. Dabartinė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia atstatyta vos per metus – 2017 m. Ceikinių bendruomenės iniciatyva ir jos susitelkimo dėka. Šventoriuje stovi po gaisro išlikusi 3 aukštų medinė varpinė.
Taip pat aplankytas Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios pastatų kompleksas. Įdomu – prie Inturkės bažnyčios esanti varpinė yra liaudiško baroko su klasicizmo elementais XVIII a. statinys – joje yra žalvarinis varpas, išlietas 1671 m., o čia 1973 m. perkeltas iš Rudesos kapinių koplyčios. Bažnyčia taip pat pasižymi ypatingos meninės išraiškos altoriais, atvežtais iš nežinia kurios Ukmergės raj. bažnyčios.
Archeologinis paveldas, pritaikytas šiandienai: Kačėniškės piliakalnio pavyzdys
Kačėniškės piliakalnis Sirvėtos regioniniame parke yra puikus pavyzdys, kaip archeologinis paveldas gali būti pritaikytas šiuolaikiniams lankytojų poreikiams. Šiame piliakalnyje, įrengtame ant masyvaus gūbrio prie Mergežerio ežero, 2020 m. buvo atnaujintas pažintinis takas, kuris ne tik pagerino lankymo sąlygas, bet ir suteikė galimybę iš arčiau susipažinti su šio archeologinio objekto reikšme.
„Labai svarbu, kai paveldas yra gyvas. Sveikintina, kad čia organizuojamos edukacinės veiklos, o piliakalnio ir įrengto pažintinio tako dermė sudaro galimybes pažinti tiek kultūros paveldą, tiek vietos gamtos ypatybes“, – pastebi doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Paveldo apsauga: gerosios praktikos įkvepia, problemos skatina veikti
Paveldo komisijos nariai akcentavo, kad kilnojamosios kultūros vertybės, ypač saugomos bažnyčiose, reikalauja didesnio dėmesio. Šios vertybės neretai būna pažeidžiamos, todėl būtina aktyvesnė Kilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimo darbų finansavimo programos sklaida ir visuomenės informavimas apie ją. Taip pat pastebėta vietos savivaldybių ir kultūros paveldo objektų savininkų bendradarbiavimo svarba – šio dialogo norėtųsi aktyvesnio.
„Šis vizitas parodė, kad kultūros paveldas gali būti puoselėjamas bendromis institucijų, savininkų ir vietos bendruomenių pastangomis. Sėkmingi pavyzdžiai įkvepia tęsti darbus, o pastebėtos problemos skatina ieškoti naujų sprendimų kultūros paveldo apsaugai. Toks ir yra Paveldo komisijos išvažiuojamųjų posėdžių siekis“, – priduria pirmininkė.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija
